Extreme Lubricants – brangus kokteilis

Extreme lubricants – sąlyginai neseniai pasirodęs brendas Lietuvoje. Lentynose – jų daug. Vieni ateina, kiti išeina. Nežinia kaip bus su Extreme, bet… patikėkite, tai visiškai kita alyva su labai įdomia istorija. Ta istorija nėra sena, prasidėjo ji Rusijoje. Kompanijos įkūrėjas ir prekinio ženklo savininkas yra Дмитрий Маслеников. Daugelis žinote, kad Rusijoje yra vienas didžiausių pasaulyje privatus, nepriklausomas resursas apie tepalus – www.oil-club.ru. Anksčiau ar vėliau, tame klube ištestuojamos turbūt visos Rusijos rinkoje parduodamos alyvos. Taigi, Dima žinojo, kad anksčiau ar vėliau jo alyva paklius po mikroskopu. Taigi, jis nuvažiavo į Lenkiją, pasigamino ten alyvą, atvežė į gimtinę ir pats atidavė ją www.oil-club.ru analizei. Ištyrė jie tą alyva ir atsidarė visiems stalčiai. Tai buvo ideali alyva. Tiesa kol kas tik ant popieriaus, bet ideali. Kuo ta alyva kitokia? Visų pirma – tai pati tikriausia sintetika. Viskas kas parašyta ant etikečių – tiesa. Jei parašyta Full Synthetic, tai, plio, taip ir yra. Jei parašyta, kad ten 72 procentai PAO, vadinasi taip ir yra. Jei ten parašyta 10 procentų esterų, vadinasi ten yra 10 procentų esterų. Jei parašyta, kad VHVI hydrokrekingas – tai jis ten ir bus. Ant etiketės puikuojasi Oil.club.ru logotipas. Patikėkite, Extreme alyvos pagamintos iš pačių brangiausių ingredientų, todėl ir jos kaina tokia aukšta, o ne todėl, kad kažkas nori daug užsidirbti. Alyva niekada nebuvo gaminta Rusijoje, alyva gamina Venol Motor Oil . Pavartę svetainę, nesunkiai rasite panašumų. Nors Venol turi registracijos adresą Vokietijoje, realiai tai lenkų kompanija. O alyva parduodama Rusijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje, Lenkijoje, Lietuvoje bei Latvijoje.
Taigi, vežė Dmitrijus savo alyvas į laboratoriją, o visi žiūrėjo į rezultatus ir stebėjosi – vai vai vai, kokia puiki alyva, bet… Bet, seni vilkai greit pastebėjo, kad receptūros neįprastos. Kas jose ne taip? Kad suprasti, kas ne taip, reikia žinoti kaip apskritai kuriamos alyvos. Pvz ACEA C3 VW 504/507. Ji turi tam tikrus reikalavimus – peleningumas ne daugiau 0,8, HTHS ne mažiau 3,5, sieros kiekis ne daugiau kaip 0,3, TBN ne mažiau 6 ir dar ten visokių standartinių ir nelabai reikalavimų. Pagal reikalavimus padaroma alyva – testuojama. Sukama šimtus valandų variklyje, šimtai užvedimo ir gesinimo ciklų ir dar daug visokių pasityčiojimų alyvos atžvilgiu. Kada alyva atitinka jei iškeltus reikalavimus, surašomas galutinis receptas. Kai kažkam reikia pagaminti ACEA C3 alyva, imama jau egzistuojanti ir ištestuota receptūra. Ką Extreme darė ne taip? Pvz Extreme A.M.G. VR2 5w30 GTI, deklaruojama kaip ACEA C3. Tik nėra C3 receptūros su 70 procentų PAO ir 10 procentų esterų. O jei tokios nėra, vadinasi niekas niekada ir netestavo. O jei netestavo, tai nežinia kaip ji veikia. Yra padaryta tikrai nemažai atidirbtos Extreme alyvos testų ir pastebėtas tik vienas neigiamas dalykas – tai esterai. Taip taip, esterai. Kas su jais negerai? Su jais viskas gerai, dirba jie puikiai, tik neilgai. Tokių alyvų šarminis skaičius greit išsenka. Todėl kasdieninėse alyvose esterų būna iki 5 procentų. Daugiau jokių neigiamų dalykų Extreme alyvose nepastebėta. Bet jei gali sau leisti alyva keisti kas 5000-7000km benzininiame ir iki 10 000 km dyzeliniame variklyje ir gali mokėti po 70-80 eurų už 5 litrus, tai minusų kaip ir nelieka. Taigi, Dmitrijus padarė tokią alyva, kurią nori matyti nepriklausomi profesoriai – norite PAO – prašau, norite esterų – prašau, norite molibdeno – įbersime daugiau. Boro norite – štai boro Jums. Kaip sakoma – bet koks kaprizas už Jūsų pinigus. Tai va tai šitaip va ir va kaip apie brangų kokteilį…