Nežinau, ar dėl atitinkamų institucijų impotencijos ar šiaip dėl teisinio nihilizmo, bet turime Lietuvoje tokią transporto rūšį, kuri nei aria nei akėja, bet vadinama traktoriais… Aš siūlyčiau juos vadinti velniais, nes jie susiranda pačią giliausią pelkę pačiam gūdžiausiam miške, išmaišo ją kiaurai išilgai ir iki pat dugno, o tada, kai išsipurvina iki tiek, kad iš dumblo žiba tik akys ir dantys – jie šypsosi ir džiaugiasi kaip maži vaikai. Vieną tokį velnią, pravarde Biesas, mes išgaudėm, nuleidom lašelį kraujo ir nusiuntėm tyrimams.
Apie pagautą velnią:
CF MOTO 850XC
Pirmą karta registruotas 2018 metais gegužės mėnesį.
Rida – 12000 km.!!!! arba 300 motovalandų
Keturtaktis, dviejų cilindrų variklis. 2,6 litro alyvos variklyje.
Alyva – Ipone ATV 4000 RS 10w40
Ipone ATV 4000 RS 10w40
Alyva, kaip ir priklauso, su traktorium ant pakuotės. Nes taip jau pas motociklistus priimta – į ką pilsi, tas turi būti ir pavaizduota. Alyva turi JASO MA2 standartą, nors manual’as nereikalauja naudoti JASO, o tik rekomenduoja. Traktorius neturi šlapios sankabos, jis varomas variatorium – tad JASO reikalavimas pasidaro neaktualus. Pastebėjau, kad manual’ai skirtingose šalyse šiek tiek skiriasi. Pavarčiau bent keletą. Visuose rekomenduojama naudoti 15w40 alyva, o 10w40 kaip alternatyvą ir tik lietuviškam be alternatyvų 10w40. Iš pradžių šitas skirtumas užkliuvo, bet tada pagalvojau – o kodėl ne? Juk beveik visos 15w40 alyvos gaminamos su 1 grupės pačia prasčiausia bazine alyva, kai tuo tarpu 10w40 be vargo rasime iš 2 ir 3 grupės hydrokrekingo. Ypač “motociklinių” tarpe. Ir mūsų klimatui 10w40 pats tas sakyčiau. Taigi, turim 10w40 alyvą, pravažiuota 1000 kilometrų arba apie 25 motovalandos. 1000 km., nes traktorius dar garantinis ir taip priklauso. Na ir aišku mitas – per dažnai ar ne. Taigi, kišam po mikroskopu ir žiūrim ką turim :
Nežinau, kiek šita alyva kainuoja, bet aš gal pasirinkčiau Motul’į iš Senukų. “O bet tačiau kadangi”, tokią alyvą pila dyleris, tai šitoj vietoj nesukam sau galvos. Ir ką mes turime po 1000 kilometrų? Alyva alyva, jei dar gyva – be putų atplauk, jei negyva – plauk iš karterio velniop… Nors šarminis skaičius nuo 9 krito iki 6, tai yra mažiau nei 50 procentų ir alyva chemiškai dar dirba, bet klampumas prie 100 laipsnių krito per 4 centistoksus – nuo 14,6 iki 10,7. Tai reiškia, kad iš 10w40 liko silpna Xw30. Dar vienas centistoksas ir liks Xw20. Priežastis paprasta ir banali – kuras alyvoje. Darome išvadą – alyvos keitimas kas 1000 kilometrų teisingai naudojamam ATV motociklui yra tikrai ne per daug. Iš metalų – matome tik geležį ir šviną. Nors pagal egzistuojančias normas viskas yra tvarkoj, bet švino, kuris rodo indėklų dėvėjimąsi, aš norėčiau matyti mažiau. Priežastis to irgi aiški – motociklas kelis kartus virto aukštyn ratais ir teko šiek tiek padirbėti be tinkamo alyvos cirkuliavimo variklyje. Darom dar vieną išvada – būtina “kill switch”, kitaip tariant “emergency stop (e-stop)” arba dar kitaip “emergency power off (EPO) ” sistema.
Ar verta kažką burti su alyvą? Nelabai čia ką sugalvosi tokiu atveju. Jei alyva skiedžiama kuru, tai pili naują ir vėl laimingas važiuoji. Sakysit – kuras turi išgaruot. Taip jis garuoja, bet taip pat ir naujas patenka, nes jei kuras negaruotų, tai greit viskas netilptų variklyje. Jei jau kažką keisti, tai nebent į kokią nors sintetinę “bombą” su riebiu kiekiu antiwear additives . Tam, kad esant kritinei situacijai sumažinti dėvėjimąsi.
Turbūt daug kas pagalvosite – kam paviešinta rida, juk jo jau niekas nepirks. Jei jam atsukus ridą – galima parduoti beveik kaip naują. Nusiraminkit – niekas jam ridos nesuks, nes tai gyvas paminklas Kinijos inžinieriams. Ir nesvarbu, kad pagaminti du vienodai kokybiškus motociklus jiems sunkiai sekėsi, bet su šita serija jie stipriai pasistengė.
Per 12 000 kilometrų buvo tik vienas gedimas – generatoriaus relė, kurią iškart pakeitė pagal garantinį. Buvo atsileidusi variatoriaus veržlė po diržo keitimo – viską sutvarkė servisas be papildomų klausimų . Dar keistas vienas vairo traukės antgalis ir vienas šarnyras – su 12 000 rida būtų tiesiog naglumo viršūnė reikalauti garantinio. Variatoriaus diržas, alyvos keitimas – čia jau tiesiog eksploatacija. Va Jums ir “kinietiškas vaflis”. Ir kai Biesas, apie kurio nelengvą gyvenimą liudija didžiulis randas ant veido, privažiuoja prie kitų velnių ir paprašo parūkyti – dažnam “Grizliui” ar beveik dvigubai brangesniam Can Am’ui pradeda drebėti rankenos…
Tęsiant ridos tema:
100 kilometrų per metus? Tikrai? Juk jie perkami malonumui. Ir per pirmą vakarą galima nuvažiuoti panašų atstumą. O kur dar draugai, kurie paprašys perlėkt ir važiuos tiek, kol rankos taps “medinės” ir negalės vairuoti.
Mieli mano parapijonys, tikrai niekas Jūsų nekaltina ridos klastojimu. Jus kaltinami žiauriu elgesiu su technika. Nes kaip sako Biesas – jei technika ne kolekcinė – ji turi važiuot.
Na ir keletas akimirkų iš Raudonojo velnio gyvenimo
