Visi, gyvenantys emigracijoje, važiuodami į gimtinę veža lauktuves. Kadangi kramtomos gumos, snikersų ir Montana laikrodžių laikai seniai praėjo, dauguma stengiasi vežti praktiškus dalykus – skalbimo miltelius, šampūnus, dantų pastą, na ir aplamai viską, nes vakaruose viskas yra geresnės kokybės. Sako, jei ant alyvos pakuotės parašyta “Made in EU”, tai alyva greičiausia pagaminta Lenkijoje, o jie, kaip Europos kiniečiai, be zupa gulaszowa ir flaki nieko doro pagaminti negali. Ir jei nori gauti gerą alyvą, tai turi pirkti kur nors vakaruose. Aš, gyvenantis Vokietijos Detroite, Daimler AG (Mercedes), Porsche, AMG, Audi ir kitų garsių gamintojų apsuptyje, pamaniau, kad atvešiu draugams tikros, vokiškos alyvos su užrašu “Made in Germany”. Jau šitam krašte, kur gimė pats pirmas pasaulio lengvasis automobilis, aš tikrai rasiu kokybišką produktą. Savaitę važinėjau po visokius prekybos taškus, imu Shell, imu Castrol – visur Made in EU. Ja pierdolę, ką dabar daryti, pagalvojau. Bet staiga galvoje gimė išganinga mintis – kam man vežti tą alyva 2000 km. iki Lietuvos, kai galiu nueiti pas “dylerį” Lietuvoje, nupirkti alyvos ir pasakyti, kad va, mielas mano drauge, tikra alyva iš geriausių automobilių gamintojų krašto. Taip bemąstant, apimtas žmogiško savanaudiškumo, sugeneravau dar viena genialią idėją – kam man eiti pas “dyleri”, kai aš galiu pats juo būti. Užtektų keliolikos minučių, keleto skambučių, bankinio pavedimo ir jau rytoj galėčiau krautis “brandinę” alyva, su visais atitikties sertifikatais ir kitais reikalingais dokumentais. Sutvarkau keletą smulkmenų Lenkijoje, nes alyva yra akcizinė prekė ir vualia – esu importuotojas.
Kad ir kaip tai ironiškai ar juokingai skambėtų – tai yra tiesa. Aš tikrai paskutiniu metu pavartydavau alyvos bakelius įvairiose prekybos vietose. Ant jau tikrai beveik visur parašyta – “Made in EU”. Aš tikrai, be didesnio vargo atvežčiau brandinę alyvą į Lietuva ir su konkurencinga kaina. Aš ne tai, kad galėčiau atvežti, aš net galėčiau pagaminti pagal Jūsų pageidavimą, jei jis nėra kažkoks fetišistinis ar iškrypėliškas alyvos atžvilgiu. Bet kadangi, man puikiai sekasi prekyba mano sukurtos “Pay&Pray” technologijos, tai jokių alyvų aš neimportuosiu.
Kodėl aš Jums tai pasakoju? Aš dažnai girdžiu ir matau pasiūlymus kreiptis į tiesioginį importuotoją norit įsigyti kokybiška produktą. O kuo aš bučiau “kreivesnis” už tą “tiesioginį” importuotoja? Tuo, kad jis turi gražų ofisą geroj vietoj ir parduoda alyvą brangiai? Bet kuris iš Jūsų, galėtų užsiimti alyvos prekyba iki tol, kol jus nesujauksite rinkos, o va tada jau prasidės pats gražumas ir pasimatys visa politika. Šitoj vietoj reikia paminėti Senukus, Maximas ir kitus panašaus kalibro žaidėjus. Patikėkit, tokie niekada neis pas atstovus Lietuvoje, jei jų ten nenukreips kažkas iš viršaus. Jei kuris nors užsimanys Castrol, tai jie belsis tiesiai į British Petroleum duris, nes norės pačios geriausios kainos. Į jokius atstovus “tiesioginius importuotojus” jie nesikreips ir nesikreipia. Tada, jei BP nenukreips juos pas atstovus, BP pradės žiūrėtis savo naudos ir interesų. Aha, Senukai, na prekiauja pielalėm, drėlėm ir plaktukais, lyg normali vyriška parduotuvė, jei vykdys sąlygas – tegu prekiauja. O va šitie, taigi jie prekiauja batonais ir pikantiškom salotom – mūsų alyvai ten ne vieta. Galiu duoti ir konkretų pavyzdį – Würth – jie turi savo prekybos politika ir niekada neleis prekiauti bet kam. Nes kiekvienas gamintojas turi savo politiką, kaip, kada, kur ir po kiek prekiauti. Bet jeigu kas nors užsimanytų turėti prekyboje produktą, kuriuo jam neleidžia prekiauti gamintojas – jis jį gautų. Nesvarbu, ar tai Valodia Gariūnuose ar Maxima ar Norfa. Barjeras čia tik vienas – verslo etika, kuri Lietuvoje nors pamažu, bet gerėja kaip ir verslininko ar įmonės prestižas. Daugiau kliūčių kaip ir nėra. Bėda tame, kad visokios tokios politikos, noras užsidirbti daugiau priverčia balansuoti ant legalumo ribos. Yra ir tokių, kurie tą riba peržengia… Nesvarbu – pirkėjas ar pardavėjas… Tai egzistuoja visur tiek vakaruose, tiek rytuose. Vienur daugiau kitur mažiau, bet to yra visur. Ir užsirauti ant “patdielkos” galima tiek pas Valodia turguje, tiek smulkiam prekybos taške, tiek pas stambiame prekybos tinkle. Tiek, kas prekiaujate įvairiais vardiniais daiktais, tie žinote, ant kiek Europoje paprastas prekių judėjimas ir kiek mažai apsaugos. O pavyzdžiui išvežant prekę į trečiasias šalis reikia bent jau krūvos dokumentų ir atitikties sertifikatų. Pvz vežant alyvą i Rusiją, muitinė dažnai daro laboratorinius tyrimus. O prekiauti ten gali tik turintys tam leidimą.
Tik visa šita politika man ne kiek nerūpi… Man visiškai nesvarbu kas, ką, iš kur ir kaip importuoja. Svarbu yra tik kokybė. O jei dar ji gaunama už krikščionišką kaina – tai dar geriau. Visas tas reikalas, su alyvų laboratoriniais tyrimais pradėtas būtent tam, kad mes visi galėtumėm įsigyti kokybišką produktą ir nebūtumėm maustomi. Ir visiškai nesvarbu kur ir ką mes rasime. Jei rasime gerą produktą pas Valodią turguj, ar kažkokiam prekybos centre- taip ir pranešime. Bet jei rasime kažką nelegalaus ar netikro – rėksime visa gerkle…