Mes daug kalbame, diskutuojame apie alyvas, jų kokybę, sudedamąsias dalis, bazines alyvas, priedus ir gamybą. Diskutuojame apie tai, ko eilinis alyvos vartotojas niekada nėra matęs. Laimei, Lietuvoje, o tiksliau Klaipėdoje turim didžiausią alyvos gamyklą pabaltyje, kuri atvėrė mums savo duris, parodė kaip gaminama alyva… ir ne tik. Kažkada tai buvo Klaipėdos naftos bazė, po to UAB Pemco, dabar tai SCT- Lubricants. Gamykla priklauso vokiškai kompanijai Darbo sritis – alyvų bei automobilių atsarginių dalių pardavimas. 1996 metais kompanija pradeda nuosavo alyvos “brendo” Mannol gamybą. Tada alyvas jiems tiekė Wolf Oil Corporation NV . 2007 metais UAB Pemco pereina į SCT -Vertriebs GmbH rankas ir pervadinama – SCT-Lubricants. Šiuo metu kompanijai SCT priklauso bent keletas gamyklų, kurios gamina SCT produkciją – alyvas, filtrus ir kitas atsargines automobilių dalis.
Vos tik užėjus į gamybos patalpas pastebėjau daug sandėliavimo padėklų su maišais kuriuose matėsi granulės. Polimerinis tirštiklis, pagalvojau. Taip, tai buvo polimeras, tik ne alyvos klampumo reguliavimui, o taros gamybai. Pasirodo SCT-Lubricants gamina visą plastmasinę tarą kurią naudoja. Ceche mane pasitiko Vytautas Gasiūnas, kuris aprodė visą plastikinės taros gamybos cechą ir supažindino su gamybos procesais. Taros gamyba nebūtu tokia įdomi, jei nebūtų tų “eGZpertų”, kurie alyvos kokybę, fake ar ne fake nustato pagal tarą.
Bet koks žymėjimas, kuris yra išlietas ant pakuotės, neturi nieko bendro su alyva esančia, joje. Gaminant plastikinę pakuotę niekas nežino kokia alyva bus į ją supilta. Kam skirti tie žymėjimai? Tarkime, ant konvejerio linijos pastebima brokuota pakuotė, arba dar blogiau, jei brokas išlenda, kai jau alyva yra supilstyta. Gamykloje stovi ne viena ir ne dvi mašinos gaminančios pakuotes, o mašinoje stovi bent keturi šablonai kuriuose liejamos jų formos. Kuri veikia blogai? Tam ir skirti visi tie žymėjimai, kad gamintojas galėtų atsekti, kur, kada, kokiame šablone buvo išlieta pakuotė. Data išlieta ant pakuotės – tai pakuotės pagaminimo data, o ne alyvos. Apskritai, visos tos kalbos, jog žinomu “brendų” pakuotės turi būti idealios – ne visai tiesa. Mano manymu, toje vietoj ryškiai perlenkta lazda. Paimkime kokį nors pavyzdį: gamykla gamina kokią nors penkių litrų, mėlyną tarą. Ima polimerą, lydo, pridedą dažų, kaitina, lieja ir t.t. Kad ir kaip idealiai veiktų visas gamybos procesas, jei paimsite dvi pakuotes, pagamintas mėnesio skirtumu, jos bus mėlynos, bet skirtingu atspalvių. Ir bet kuris eGZpertas, paėmęs jas į rankas rėks – va, viena originali, kita fake! Klausimas – kur kuri. Vytautas Gasiūnas su dideliu entuziazmu parodė man visą gamybos procesą ir jo niuansus. O aš klausiau jo ir galvojau: Dieve, kiek vis dėlto prikurta mitų… Jei kada sutiksiu Vytautą ne darbo aplinkoje, pavaišinsiu jį… kokiu nors vyrišku gėrimu.
Penkių litrų geležinę tarą SCT-Lubricants irgi gamina patys. Aliuminio lakštai, atkeliauja iš Italijos. Atkeliauja jau nuspalvinti pagal tai kokia alyva, kokiu pavadinimu bus į juos supilstyta. Gamybos procesas pilnai automatizuotas. Lakštai sudedami į specialų konvejerį, kur jie supjaustomi pagal reikiamą dydį, tada susukami vamzdžio pavidalu, suvirinami, pasukami tam tikru kampu ir padaromi keturkampiai, uždedamas dugnas ir viršutinė dalis. Gamybos procesas nei greitas, nei lėtas – 60 pakuočių per minutę.
Tęsiant ekskursiją po gamyklą, pagaliau įžengiau į pačią gamyklos širdį, ten kur stovi alyvos maišyklės (blenderiai). Ten gimsta alyva.
Gamykloje stovi du pagrindiniai blenderiai po 17 kubinių metrų tūrio. Valdymas pilnai kompiuterizuotas. Kažkada aš esu buvęs Ignalinos atominėje elektrinėje, tai alyvos maišyklių valdymo pultas beveik nesiskiria nuo atominio reaktoriaus valdymo pulto. Alyvos gamyboje naudojama taip vadinama – “vieno vamzdžio” sistema. Bazinės alyvos, priedai ir polimerinis tirštiklis laikomas saugyklose. Prasidėjus gamybos procesui alyvos sudedamosios dalys paleidžiamos vamzdžiais į pagrindinį padavimo vamzdį, kuriuo visi komponentai keliauja į blenderį. Kada visas gamybai reikalingas kiekis jau būna vamzdžiuose, paleidžiami specialūs guminiai kamščiai, kurie judėdami vamzdžiu viską sustumia į maišyklę. Toks gamybos procesas leidžia labai tiksliai matuoti sudedamąsias dalis. Vamzdžiai visada būna švarūs ir gaminant sekančią alyvos partiją į juos nepatenka jokių nereikalingų priedų, kurie gali likti vamzdžiuose.
Gaminat alyvas SCT-Lubricanst bendradarbiauja su tokiais gigantais kaip
Lubrizol , Infineum, Afton , Evonik. Jie tiekia alyvos priedus. O Lukoil, Petronas‚ Neste, Chevron tiekia bazines alyvas.
Po to aš patekau į sąlyginai nedidelę, bet saugančią dideles paslaptis patalpą. Ten mane pasitiko Daiva Burbaitė. Daiva vadovauja vienai iš geriausių Lietuvos laboratorijų kurioje tiriami naftos produktai. Ji buvo pačiame darbo įkarštyje. Kažkas nešė alyvos mėginius, kažkas prašė kažkokių duomenų, kažkas skambino… Gyvenimas laboratorijoje tiesiog kunkuliuoja tartum natrio hidrokarbonatas kolboje sumaišytas su actu. Kodėl laboratorija turi tiek daug darbo? Todėl, kad ten tikrinama viskas. Tikrinama kokybė visu sudėtinių medžiagų, tikrinama pagaminta alyvą prieš supilnat ją į saugyklas, tikrinama alyva prieš supilant ją į galutines pakuotes ir gali būti patikrinta dar kartą prieš išsiunčiant klientams. Ir dar – visi mėginiai yra saugomi vienerius metus. Todėl metų bėgyje pagal IR spektrą galima atsekti visas alyvas pagamintas SCT-Lubricants. IR spektras, tai kaip piršto atspaudas – jis unikalus.
Iš dalies patenkinęs savo beribį smalsumą turėjau palikti laboratoriją ir leisti Daivai ramiai dirbti jos labai atsakingą darbą. Nors, jei turėčiau galimybę, laboratorijoje praleisčiau visą dieną. O gal ir dvi…
Taigi, mieli mano parapijonys, kaip jau pastebėjote iš nuotraukų, tai SCT-Lubricants nėra kažkokia maža gamykla, kur velniai šakėm smalą maišo. SCT-Lubricants yra aukščiausio lygio gamykla su dideliais pajėgumais, kuri turi galimybę pagaminti kokybišką produktą tiems kas turi norą ir poreikį. Didelis AČIŪ visam gamyklos kolektyvui, kad pakvietė mus pas save ir parodė kaip gimsta alyva.
